Lietuvos pramonės profesinių sąjungų federacija (LPPSF) primena, kad kolektyvinės sutartys sudarytos iki naujojo Darbo kodekso (toliau – ir DK) ((2016 m. rugsėjo 14 d. Nr. XII-2603) įsigaliojimo (nuo 2017 m. liepos 1d., Lietuvos Respublikos darbo kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymas 6 str.11p.)) baigia galioti šių metų gruodžio 31d. Iki minimos datos visos senos kolektyvinės sutartys (pasirašytos dar galiojant senajam Darbo Kodeksui) turi būti persiderėtos ir pasirašytos naujai.

Pateikiame trumpą LPPSF teisininkės Dalios Jakutavičės konsultaciją apie darbdavio lygmens kolektyvinių sutarčių sudarymą ir turinį (LR Darbo kodekso 186-202 str.).

Darbdaviai, darbdavių organizacijos, profesinės sąjungos ir profesinių sąjungų organizacijos šio kodekso nustatyta tvarka turi teisę inicijuoti kolektyvines derybas dėl kolektyvinių sutarčių sudarymo ar pakeitimo ir jose dalyvauti bei sudaryti kolektyvines sutartis.

Kolektyvinėse derybose darbuotojams gali atstovauti tik profesinės sąjungos. Tai, kaip buvo minėta anksčiau, yra išimtinė profesinių sąjungų teisė. Jeigu nėra darbdavio lygmeniu veikiančios profesinės sąjungos, visuotinis darbdavio darbuotojų susirinkimas gali įgalioti šakos profesinę sąjungą vesti derybas dėl darbdavio lygmens kolektyvinės sutarties.

Darbo taryba neturi teisės derėtis ir pasirašyti kolektyvinės sutarties.

Kolektyvinių derybų tvarka:

Inicijuojanti kolektyvines derybas šalis privalo raštu prisistatyti kitai derybų šaliai. Kolektyvinių derybų siekianti šalis turi pateikti aiškiai suformuluotus reikalavimus, pasiūlymus ir atstovus, kuriuos deleguoja į kolektyvines derybas.

Pasiūlymą gavusi šalis turi ne vėliau kaip per keturiolika dienų įsitraukti į kolektyvines derybas, perduodama raštu atsakymą kolektyvines derybas inicijuojančiai šaliai, kuriame nurodo savo atstovus, dalyvausiančius kolektyvinėse derybose.

Kolektyvinių derybų pradžia laikoma kita diena, einanti po tos, kada kolektyvines derybas inicijuojanti šalis gavo antros šalies rašytinį atsakymą. Jeigu šalys nesusitarė dėl derybų pradžios, derybos turi būti sušauktos ne vėliau kaip per septynias dienas nuo pirmos kolektyvinių derybų dienos. Nė viena iš šalių negali atsisakyti dalyvauti kolektyvinėse derybose.

Kolektyvinių derybų šalys pirmajame kolektyvinių derybų darbo grupės posėdyje susitaria dėl kolektyvinių derybų eigos:

1) kolektyvinių derybų pradžios ir numatomos trukmės;

2) kolektyvinių derybų tvarkos, organizacinių klausimų;

3) informacijos, būtinos kolektyvinės sutarties projektui parengti, suteikimo, įskaitant jos mastą ir suteikimo terminus;

4) kitų aktualių klausimų.

Kolektyvinės derybos turi vykti sąžiningai ir neturi būti vilkinamos. Kitaip tariant įstatymo leidėjas įtvirtina šalių sąžiningumo ir bendradarbiavimo principus. Jeigu šalys nėra nusprendusios kitaip, kolektyvinės derybos laikomos baigtomis, kai pasirašoma kolektyvinė sutartis, surašomas nesutarimų protokolas arba kai viena iš šalių perduoda kitai šaliai raštu pranešimą apie tai, kad pasitraukia iš kolektyvinių derybų. Darbo kodeksas nustato, kad kolektyvinė sutartis – darbo teisės normas, šalių tarpusavio teises, pareigas ir atsakomybę nustatantis rašytinis susitarimas, kurį sudaro profesinės sąjungos, darbdaviai ir jų organizacijos.

Gali būti sudaromos šių rūšių kolektyvinės sutartys:

1) nacionalinė (tarpšakinė) kolektyvinė sutartis;

2) teritorinė kolektyvinė sutartis;

3) šakos (gamybos, paslaugų, profesinė) kolektyvinė sutartis;

4) darbdavio lygmens kolektyvinė sutartis;

5) darbovietės lygmens kolektyvinė sutartis – nacionalinės, šakos ar darbdavio lygmens kolektyvinės sutarties nustatytais atvejais.

Kolektyvinė sutartis yra dvišalė sutartis.

Darbdavio ar darbovietės lygmens kolektyvinės sutarties šalys yra profesinė sąjunga, veikianti darbdavio lygmeniu, ir darbdavys.  Jeigu įmonėje veikia kelios profesinės sąjungos, įmonės kolektyvinę sutartį gali sudaryti jungtinė profesinių sąjungų atstovybė ir darbdavys.

Kolektyvinėje sutartyje šalys nustato darbuotojų darbo, socialines ir ekonomines sąlygas ir garantijas, taip pat abipuses teises, pareigas ir šalių atsakomybę.

Nustatydamos kolektyvinės sutarties turinį jos šalys turi vadovautis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais.

Ginčai dėl tokių normų teisėtumo nagrinėjami darbo ginčams dėl teisės nagrinėti nustatyta tvarka. Nustačius, kad kolektyvinės sutarties sąlyga prieštarauja DK ar kitose darbo teisės normose nustatytoms imperatyvioms taisyklėms, ar kolektyvine sutartimi nėra pasiekiama darbdavio ir darbuotojų interesų pusiausvyra, ji negali būti taikoma, o taikoma DK ar darbo teisės normos taisyklė. Bet kuriuo atveju kolektyvinė sutartis gali gerinti darbuotojų padėtį, palyginti su ta, kuri nustatyta šiame kodekse ar kitose darbo teisės normose.

Darbdavio ar darbovietės lygmens kolektyvinėje sutartyje šalys gali aptarti:

• Skaidrios ir stabilios darbo užmokesčio sistemos (pagrindinio darbo užmokesčio, tarifinių atlyginimų, vienetinių įkainių dydžių, atlygio už metinius rezultatus, konkrečių darbų ir pareigų sąrašo parengimo);
• Darbo laiko trukmės, režimo ir darbo grafiko;
• Papildomų pertraukų poilsiui;
• Užimtumo ir perkvalifikavimo garantijų;
• Didesnės nei numato įstatymas paramos atleidimo iš darbo atveju;
• Papildomo darbo apmokėjimo sąlygų;
• Dėl viršvalandinio darbo, darbo švenčių, naktį, poilsio dienomis  apmokėjimo;
• Apmokėjimo už nukrypimus nuo normalių darbo sąlygų;
• Atostogų grafiko sudarymo ypatumų;
• Papildomų atostogų (už didesnį darbo stažą, darbą pamainomis, vedybų, mirties atvejais, gimus vaikui ir kt.);
• Paramos susirgus;
• Papildomo sveikatos ar pensinio draudimo;
• Terminuotų sutarčių sudarymo sąlygų ir kiekio;
• Visiškos materialinės atsakomybės sąlygų;
• Nemokamų atostogų suteikimo sąlygų;
• Numatomų sankcijų už kolektyvinės sutarties nesilaikymą;
• Profesinės sąjungos veiklos ir paramos garantijų;
• Kolektyvinės sutarties keitimo, pildymo tvarką, galiojimo terminą, vykdymo kontrolės sistemą ir tvarką, kitus organizacinius klausimus, susijusius su kolektyvinės sutarties sudarymu ir vykdymu.
• Kitų šalims svarbių klausimų.

Reikia pažymėti, kad Darbo kodekso normos, reguliuojančios kolektyvines derybas ir kolektyvines sutartis,  taikomos darbuotojams ir asmenims, dirbantiems Lietuvos Respublikos užimtumo įstatyme nurodytais darbo santykiams prilygintų teisinių santykių pagrindais. Pagal šias teisės normas asmenys, dirbantys Lietuvos Respublikos užimtumo įstatyme nurodytais darbo santykiams prilygintų teisinių santykių pagrindais, laikomi darbuotojais, o kitas santykių dalyvis (įmonė, įstaiga, organizacija) laikomas darbdaviu. Lietuvos Respublikos įstatymai gali nustatyti asmenų, dirbančių Lietuvos Respublikos užimtumo įstatyme nurodytais darbo santykiams prilygintų teisinių santykių pagrindais, teisės į kolektyvines derybas ir kolektyvinių sutarčių sudarymą ribojimus ar įgyvendinimo ypatumus.

Kolektyvinės sutartys taikomos darbuotojams – jas sudariusių profesinių sąjungų nariams. Jeigu profesinė sąjunga ir darbdavys susitaria dėl darbdavio lygmens ar darbovietės lygmens kolektyvinės sutarties taikymo visiems darbuotojams, ji taikoma visiems darbuotojams, jeigu ją patvirtina visuotinis darbdavio darbuotojų susirinkimas (konferencija).

Konferencija – įmonės, įstaigos, organizacijos struktūriniuose organizaciniuose dariniuose išrinktų darbuotojų atstovų susirinkimas. Jeigu nesant darbdavio lygmeniu veikiančios profesinės sąjungos kolektyvinę sutartį sudaro šakos profesinė sąjunga, kuri DK nustatyta tvarka buvo įgaliota vesti derybas dėl darbdavio lygmens kolektyvinės sutarties, ir darbdavys, tokia kolektyvinė sutartis taikoma visiems darbdavio darbuotojams, jeigu ją patvirtina visuotinis darbdavio darbuotojų susirinkimas (konferencija).

Darbdavio ar darbovietės lygmens kolektyvinę sutartį privalo taikyti darbdavys – šios sutarties šalis.

Sudaryta kolektyvinė sutartis privalo būti registruota LR Socialinės apsaugos ir darbo ministerijoje.

Susipažinti su registruotų kolektyvių sutarčių turiniu galima SADM puslapyje.

Lietuvos pramonės profesinių sąjungų federacijos informacija