Darbo rinkoje susiduria du kardinaliai skirtingi interesai: darbdaviams svarbu gauti kuo didesnį pelną ir kuo mažiau mokėti darbuotojams už darbą; darbuotojams svarbu, kad darbo sąlygos ir gaunamas atlygis garantuotų jiems normalų, žmogišką gyvenimą.

Suprantama, kad resursai ir galia yra ne darbuotojų pusėje, o įstatymai ir institucijos savaime neužtikrina visų darbuotojų teisių ir negali užfiksuoti visų darbdavių daromų nusižengimų. Pavieniai savo interesus norintys ginti darbuotojai greit pasijunta bejėgiais, nes visiškai priklauso nuo darbdavio valios ir gali būti atleisti arba persekiojami darbe. Todėl darbuotojams būtina organizuotis į profesines sąjungas, kad dėl bendro reikalo vieni kitus palaikydami galėtų atstovauti savo interesams ir sukurtų atsvarą galią turintiems darbdaviams.

Yra manančiųjų, jog darbuotojams pakanka susiburti ir pradėti kovą dėl kokio nors svarbaus dalyko, pvz., didesnių atlyginimų. Jie  mano, kad nereikia kurti pastovios organizacijos, o prasidėjus kovai užtenka į ją įsitraukti. Tačiau patirtis rodo, jog nuolatinės organizacijos nebuvimas – priežastis kilti vis naujoms problemoms, o galingos profesinės sąjungos egzistavimas darbdaviui atima drąsą ir norą sukelti vis naujų problemų darbuotojams. Be to, kai atsiranda sunkumų, dažniausiai jau būna per vėlu kurti profesinę sąjungą. Tai panašu į draudimo agento vizitą name, kuris jau apimtas gaisro.

Daugiau informacijos rasite čia:https://www.lpsk.lt/kaip-isteigti-profesine-sajunga/?fbclid=IwAR0yg055FOGYSAVMt4lrUD2f47MybcjBpaNLT0_3ctrdMDXAqcTzFjkIQpE