Darbo kodekso 56 str. numato baigtinį sąrašą svarbių priežasčių, kada darbo sutartis gali būti nutraukta darbuotojo rašytiniu pareiškimu, o įspėti darbdavį tokiu atveju darbuotojui privalu ne vėliau kaip prieš 5 darbo dienas. Nurodomos keturios pagrindinės priežastys.

Darbuotojas gali inicijuoti darbo sutarties nutraukimą dėl svarbių priežasčių esant Darbo kodekso 56 str. 1 d. nurodytoms aplinkybėms, kai: 1) darbuotojo prastova ne dėl darbuotojo kaltės tęsiasi ilgiau kaip 30 dienų iš eilės arba jeigu ji sudaro daugiau kaip 45 dienas per paskutinius dvylika mėnesių; 2) darbuotojui du mėnesius iš eilės ir daugiau nemokamas visas jam priklausantis darbo užmokestis (mėnesinė alga) arba jeigu darbdavys ilgiau kaip du mėnesius iš eilės nevykdo savo įsipareigojimų, kuriuos nustato darbuotojų saugą ir sveikatą reglamentuojančios darbo teisės normos; 3) darbuotojas negali tinkamai atlikti savo darbo funkcijos dėl ligos ar neįgalumo arba dėl to, kad namuose slaugo šeimos narį (vaiką, tėvą (įtėvį, rūpintoją), motiną (įmotę, rūpintoją), vyrą, žmoną) ar kartu su darbuotoju gyvenantį asmenį, kuriam nustatytas specialusis nuolatinės slaugos ar specialusis nuolatinės priežiūros (pagalbos) poreikis; 4) pagal neterminuotą darbo sutartį dirbantis darbuotojas sukako senatvės pensijos amžių ir įgijo teisę į visą senatvės pensiją dirbdamas pas tą darbdavį.

Darbo teisės skyriaus vedėja-vyriausioji darbo inspektorė Ieva Piličiauskaitė-Dulkė akcentuoja, kad Darbo kodekso 56 str. 1 d. numato trumpesnį darbdavio įspėjimo terminą nei nutraukiant darbo sutartį darbuotojo iniciatyva be svarbių priežasčių – ne vėliau kaip prieš 5 darbo dienas iki pageidaujamos sutarties nutraukimo dienos. Tuo atveju, jeigu darbdavys sutinka, galima nesilaikyti minėtų įspėjimo terminų ir darbo sutartį nutraukti anksčiau.

 Tiesa, nutraukiant darbo sutartį dėl Darbo kodekso 56 str. išvardytų svarbių priežasčių, darbdavys privalo išmokėti darbuotojui dviejų jo vidutinių darbo užmokesčių dydžio išeitinę išmoką. Jei darbo santykiai tęsiasi trumpiau negu vienus metus – vieno jo vidutinio darbo užmokesčio dydžio išeitinę išmoką.

„Pagal teismų praktiką, – akcentuoja Darbo teisės skyriaus vedėja, – darbuotojas pareiškime turi nurodyti ne tik pareiškimo surašymo dieną, pageidaujamą darbo santykių nutraukimo datą, bet ir jo atžvilgiu egzistuojančią konkrečią priežastį, įtvirtintą Darbo kodekso 56 str. 1 d., ir tik dėl nurodytų svarbių priežasčių savo iniciatyva nutraukiantis darbo sutartį darbuotojas įgyja teisę į išeitinę išmoką.“

„Tuo atveju, jei darbo sutarties nutraukimą lemia darbuotojo sveikatos būklė, reikia įrodyti tiesioginį priežastinį ryšį tarp darbuotojo ligos ar neįgalumo ir jo negalėjimo atlikti darbo funkcijas“, – sako I. Piličiauskaitė-Dulkė. Anot jos, Darbo kodekso 56 str. imperatyviai nenustatyta, kokius reikalavimus turi atitikti darbuotojo sveikatos būklę patvirtinantys įrodymai, todėl tokiais įrodymais gali būti laikomi įvairios formos, leistinumo ir patikimumo kriterijus atitinkantys duomenys apie darbuotojo sveikatos būklę, pavyzdžiui, išrašai iš ligos istorijos, nedarbingumo pažymėjimai, gydytojų pažymos ir pan., kurie yra pakankami pagrįsti faktinei aplinkybei, kad darbuotojas serga ar yra neįgalus ir tai jam trukdo atlikti savo pareigas pagal darbo sutartį.

Tuo atveju, pasak teisininkės, jei darbo sutarties nutraukimą lemia darbuotojo šeimos nario ar kartu gyvenančio asmens slaugymas, pats asmens, kuriam nustatytas specialusis nuolatinės slaugos ar specialusis nuolatinės priežiūros (pagalbos) poreikis, slaugymo faktas laikytinas pakankamu konstatuoti, kad darbuotojas dėl to negali tinkamai atlikti savo darbo funkcijų. Visgi šiuo atveju būtina akcentuoti, kad darbuotojas, norėdamas nutraukti darbo sutartį pagal Darbo kodekso 56 str. 1 d. 3 p., kartu su prašymu nutraukti darbo sutartį turi pateikti įrodymus, pagrindžiančius dvi aplinkybes, t. y. kad darbuotojo šeimos nariui ar kartu su darbuotoju gyvenančiam asmeniui nustatytas specialusis nuolatinės slaugos ar specialusis nuolatinės priežiūros (pagalbos) poreikis ir, antroji aplinkybė, kad darbuotojas tą asmenį slaugo.

Piličiauskaitė-Dulkė akcentuoja, kad aplinkybei, jog darbuotojas slaugo asmenį, kuriam nustatytas specialusis nuolatinės slaugos ar specialusis nuolatinės priežiūros (pagalbos) poreikis, pagrįsti teisės aktai nenumato jokių imperatyvių reikalavimų, taigi tokiais įrodymais laikytini įvairios formos, leistinumo ir patikimumo kriterijus atitinkantys duomenys, pakankami pagrįsti faktinei aplinkybei, kad darbuotojas slaugo šeimos narį ar kartu su juo gyvenantį asmenį. Konkrečių dokumentų pakankamumą vertina darbdavys.

 "Tuo atveju, jei darbo sutarties nutraukimą lemia darbuotojo pensinis amžius, nutraukti darbo sutartį pagal Darbo kodekso 56 str. galima darbuotojui, sulaukusiam senatvės pensijos amžiaus ir įgijusiam teisę į visą senatvės pensiją dirbant pas tą darbdavį pagal neterminuotą darbo sutartį“, – pabrėžia Darbo teisės skyriaus vedėja. Ji patvirtina, kad trumpesnis – 5 darbo dienų – įspėjimo terminas taikomas ir išeitinė išmoka yra mokama ne bet kuriam senatvės pensijos amžių sulaukusiam darbuotojui, o tik atitinkančiam visas tolesnes sąlygas, t. y. 1) senatvės pensijos amžių sukakęs darbuotojas dirba pagal neterminuotą sutartį, taigi jeigu su darbuotoju buvo sudaryta terminuota darbo sutartis, ši garantija netaikoma; 2) darbuotojas įgijo teisę į visą senatvės pensijos amžių, taigi jeigu darbuotojas išeina į „išankstinę pensiją“, ši garantija netaikoma; 3) darbuotojas teisę į visą senatvės pensiją įgijo dirbdamas būtent pas tą darbdavį, taigi jeigu darbuotojas pas tą darbdavį įsidarbino jau būdamas senatvės pensijos amžiaus ir įgijęs teisę į visą senatvės pensiją, minėta garantija netaikoma.

Norite apsisaugoti nuo darbo ginčų dėl atleidimo pagrindo? Darbo teisės skyriaus vedėja I. Piličiauskaitė-Dulkė pataria darbuotojui, teikiančiam darbdaviui atleidimo prašymą, šiame prašyme aiškiai nurodyti priežastį, dėl kurios nutraukiama darbo sutartis, pavyzdžiui, šiuo konkrečiu atveju – kad sukakote senatvės pensijos amžių, įgijote teisę į visą senatvės pensiją dirbdamas pas šį darbdavį ir dėl to pageidaujate nutraukti darbo santykius, ir, žinoma, nurodyti šį atleidimo pagrindą numatantį teisinį pagrindą, t. y. Darbo kodekso 56 str.1 d. 4 p.

Lietuvos sveikatos apsaugos darbuotojų profesinės sąjungos (LSADPS) pirmininkė Rūta Kiršienė teigia, kad politikų dėmesio kol

kas nejaučia. „Nėra nei kad daugėtų pažadų, nei kad labai jie norėtų su mumis bendrauti. Galbūt šie procesai suaktyvės labiau artėjant rinkimams“, – svarsto R.Kiršienė. Kokie medikų bendruomenės lūkesčiai? „Norėtume aiškumo, kas vyksta ir kodėl. Kad reformos tikrai pagerintų gyvenimą medikams ir pacientams. Nuo kovo prasidės naujos derybos dėl šakos sutarties, tikimės atlyginimų, koeficientų didėjimo. Galbūt šįkart bus daugiau atsižvelgiama į slaugytojas, nes tiek jų, tiek gydytojų rajonuose trūksta“, problemas vardija R.Kiršienė.

Visą straipsnį skitykite čia:

Vasario 19 d. įvykusiame eiliniame LPSK valdybos posėdyje svarstytas klausimas dėl gynybos mokesčio, kurį kelia Lietuvos vyriausybė. Pirmajame premjerės Ingridos Šimonytės inicijuotame susitikime su parlamentinių partijų ir socialinių partnerių atstovais kaip galimi šaltiniai papildomų lėšų surinkimui buvo minėti pridėtinės vertės mokesčio, gyventojų pajamų mokesčio ir pelno mokesčio kėlimas.

Valdybos nariai sutiko, jog saugumo klausimas karo grėsmės akivaizdoje yra itin svarbus ir jautrus, tačiau papilomų lėšų našta neturi kristi ant pažeidžiamiausių gyventojų grupių (vartojimo mokesčių kėlimas) arba ant darbuotojų, kurie ir taip neša didžiausią mokestinę naštą (gyventojų pajamų mokesčio kėlimas) tiek krizių metu, tiek joms praėjus.

Kadangi vis dar neaišku, nei kiek, nei kam konkrečiai papildomų lėšų reikia, darbuotojai ir jų atstovės profesinės sąjungos neturėtų būti atsakingomis už sprendimus, už kuriuos atsakomybę turėtų prisiimti valdantieji. Dar geriau, kad tiek už sprendimus, tiek už jų įgyvendinimą būtų atsakinga jau naujos sudėties vyriausybė.

Tarp pasiūlymų surinkti papildomų lėšų skambėjo 2009 m. laikinai sumažinto pelno mokesčio atstatymas iki 20 proc.; lengvatų ir specialiųjų sąlygų, dėl kurių biudžetas praranda milijardus, peržiūra; sugrįžimas prie pernai svarstytos ir parengtos mokesčių pertvarkos apmokestinant visas pajamas, nepriklausomai nuo jų rūšies, įvedant realų mokesčių progresyvumą. Taip pat minėtas ir praktiškai susikompromitavusios II pensijų kaupimo pakopos peržiūrėjimas nutraukiant tam skiriamą valstybės finansavimą.

Kitu klausimus svarstytas Seime registruotas Profesinių sąjungų įstatymo projektas. Juo siekiama įtvirtinti profesinių sąjungų atsakomybę teikiant metines veiklos ataskaitas bei metinius finansinius ataskaitų rinkinius, užtikrinant jų viešumą ir prieigą visuomenei. Su projekto rengėju Seimo nariu Viliumi Semaška bendravusi LPSK pirmininkė Inga Ruginienė teigė, jog iniciatorių                   ketinimai geranoriški, juo atseit siekiama daugiau pasitikėjimo profesinėmis sąjungomis visuomenėje, tačiau akivaizdu, kad nėra supratimo, kas yra ir kaip veikia profesinės sąjungos.

          Tai įrodo ir triuškinanti Seimo Teisės departamento išvada, kuri teigia, jog minėtas pasiūlymas galimai prieštarauja Lietuvos ratifikuotai Tarptautinės darbo organizacijos konvencijai Nr. 87 „Dėl asociacijų laisvės ir teisės jungtis į organizacijas gynimo“ bei Lietuvos Konstitucijai.

Vėliau posėdyje pristatytos LPSK kontrolės komisijos ataskaita bei LPSK ir LPSK jaunimo centro 2023 m. sąmatų vykdymas ir 2024 m. sąmatų planai. Nuspręsta, kad LPSK tarybos posėdis nuotoliniu būdu vyks kovo 27 d.

DGK 2023 m. gavo 7 427 prašymus dėl darbo ginčo išnagrinėjimo. Palyginti su 2022 m., gauta apie 27 proc. daugiau prašymų, taip pat apie 25 proc. padidėjo prašymuose keltų ir išnagrinėtų reikalavimų skaičius. Kaip ir anksčiau, dominuojantys – apie 74 proc. – reikalavimai – išieškoti nesumokėtą darbo užmokestį ir kitas susijusias išmokas. Antroje vietoje, kaip ir 2022 m., – ginčai dėl atleidimo iš darbo teisėtumo, trečioje vietoje, kaip ir 2022 m., – ginčai dėl neturtinės žalos atlyginimo, ketvirtoje – dėl darbo sutarties sąlygų, penktoje – dėl turtinės žalos atlyginimo. VDI darbo ginčų komisijų darbo organizavimo skyriaus vedėja Irina Janukevičienė pastebi, kad DGK bylos sudėtingėja – padaugėjo ginčų dėl nekonkuravimo susitarimų, dėl ikisutartinių santykių, dėl psichologinio smurto ir dėl konfidencialumo susitarimų.

 Apie 96 proc. išnagrinėtų prašymų buvo pateikti darbuotojų. Daugiausia prašymų dėl darbo ginčo išnagrinėjimo buvo gauta iš statybos sektoriaus (apie 17 proc.) ir iš transporto bei saugojimo sektoriaus (apie 17 proc.) įmonių. Nemažai prašymų gauta iš apdirbamosios gamybos sektoriaus (12 proc.) bei didmeninės ir mažmeninės prekybos sektoriaus (9 proc.) įmonių. Mažai gauta iš žmonių sveikatos priežiūros ir socialinio darbo sektoriaus (tik 2,2 proc.) bei švietimo sektoriaus (tik 1,8 proc.) įmonių.

Apie 40 proc. visų reikalavimų buvo išspręsti ieškovo naudai, t. y. tenkinant / tenkinant iš dalies pareikštus reikalavimus, apie 22 proc. (4 proc. daugiau nei 2022 m.) baigėsi taikos sutartimi, apie 14 proc. – atmesti, apie 14 proc. – ieškovai atsisakė pareikštų reikalavimų iki DGK posėdžio arba jo metu. Skyriaus vedėja I. Janukevičienė pastebi, kad apie 36 proc. sudarė atvejai, kai buvo pasiektas pagrindinis DGK tikslas – ginčas baigėsi taikiai (DGK patvirtinus taikos sutartį) arba ieškovui atsisakius pareikštų reikalavimų iki DGK posėdžio arba jo metu.

Palyginti su 2022 m., apie 27 proc. padidėjo DGK priteistos piniginės sumos – 2023 m. DGK priteisė 10,24 mln. Eur, iš kurių 10,09 mln. Eur – darbuotojų naudai, o 0,14 mln. Eur – darbdavių naudai.

Teismuose buvo nagrinėta tik apie 4,3 proc. (2022 m. – 4,5 proc.) DGK išnagrinėtų darbo bylų.

VDI informacija