Lietuvos sveikatos apsaugos darbuotojų profesinės sąjungos (LSADPS) pirmininkė Rūta Kiršienė teigia, nors šiemet ypač prašyta atkreipti dėmesį į slaugytojus tiek dėl jų trūkumo, tiek dėl padidėjusio darbo krūvio bei naujų funkcijų šeimos gydytojo komandoje, šakos sutartyje nė viena specialybė išskirta nebuvo ir algos augs visiems vienodai – bent dešimt procentų. „Kai pasižiūri, kad Respublikinėje Vilniaus psichiatrinėje ligoninėje psichologai gauna tūkstantį eurų ant popieriaus, pasidaro labai liūdna ir dėl šių specialistų. Matome dideles disproporcijas tarp tų, kurie dirba valstybinėse ir privačiose įstaigose“, – kalbėjo R.Kiršienė.  Visas straisnis Laikraštyje Lietuvos sveikata Nr.44 psl.6 čia:

Prieš tvirtinant ateinančių metų biudžetą – paskutiniai pasimuistymai. Seimo Sveikatos reikalų komitetas grąžina vyriausybei 2024-ųjų Privalomojo sveikatos draudimo fondo (PSDF) biudžeto projektą tobulinti ir siūlo padidinti finansavimą visuomenės sveikatos biurams, Narkotikų, tabako ir alkoholio kontrolės departamentui, psichiatrams ir psichologams. Visos lėšos reikalingos darbo užmokesčiui didinti.

LR Seimo Sveikatos reikalų komitetas siūlo, kad ateinančių metų biudžete be to, kas numatyta dabartiniame projekte, būtų skiriami dar 45 tūkst. Narkotikų, tabako ir alkoholio kontrolės departamentui, 3 mln. visuomenės sveikatos biurams, asignavimai numatyti teismo psichiatrams, psichologų algoms suvienodinti siūloma skirti 19 mln. eurų. Visos šios lėšos reikalingos kas mėnesiniam darbo užmokesčiui kelti. Kaip informavo komiteto pirmininkas Antanas Matulas, sunku pasakyti, ar Vyriausybė šiems pasiūlymams pritars, tačiau sprendimai bus priimti artimiausiu metu. Mažos kai kurių sričių specialistų algos išlieka opia sveikatos apsaugos sistemos problema. Tačiau neseniai atnaujintoje Lietuvos nacionalinės sveikatos sistemos šakos kolektyvinėje sutartyje mažiausias algas gaunančių sistemos darbuotojų darbo užmokestis skaitine išraiška didės mažiau nei kitiems. 

Valstybinė darbo  inspekcija (VDI) informuoja, jog kai dėl svarbių priežasčių darbuotojas turi  pertraukti kasmetines atostogas, darbdavys turi pareigą jas perkelti į kitą laiką arba pratęsti. Atvejai, kai darbuotojas suplanuotu laiku negali pasinaudoti kasmetinėmis atostogomis: darbuotojas tampa laikinai nedarbingas; darbuotojui įgijus teisę į tikslines atostogas; darbuotojui dėl svarbių priežasčių (nustatytų Darbo kodekso 137 straipsnio 1 dalyje) yra suteikiamos nemokamos atostogos.

Darbuotojui negalint pasinaudoti kasmetinėmis atostogomis pagal jų tikslinę paskirtį anksčiau minėtais atvejais, kasmetinėms atostogoms dar neprasidėjus, tokių atostogų pradžia nukeliama, tačiau ne ilgiau kaip iki suteiktų kasmetinių atostogų pabaigos. Jeigu šios aplinkybės atsiranda kasmetinėms atostogoms jau prasidėjus, darbuotojo nepanaudotos kasmetinės atostogos jam suteikiamos kitu šalių susitartu laiku, tačiau tais pačiais darbo metais. Nebent darbuotojas pateikia prašymą pratęsiamą kasmetinių atostogų dalį perkelti ir pridėti prie kitų darbo metų kasmetinių atostogų.

Pavyzdys: darbuotojas suserga iki jam numatytų kasmetinių atostogų pradžios ir darbuotojui laikinasis nedarbingumas baigiasi numatytų suteikti kasmetinių atostogų laikotarpiu. Tokiu atveju kasmetinių atostogų pradžia laikoma pirmoji diena po laikinojo nedarbingumo pabaigos. O jeigu darbuotojas suserga iki jam numatytų kasmetinių atostogų pradžios ir serga ilgiau negu turėjo atostogauti – kasmetinės atostogos suteikiamos kitu šalių sulygtu laiku. Tarkime, darbuotojui numatytos kasmetinės atostogos nuo spalio 8 d. iki 19 d. (10 d. d.), tačiau darbuotojas nuo spalio 5 d. suserga ir tęsia laikinąjį nedarbingumą iki spalio 11 d. – kasmetinių atostogų pradžia laikoma spalio 12 d. O jeigu darbuotojas suserga spalio 5 d. ir serga iki 22 d. – kasmetinės atostogos nukeliamos kitam laikui.

Kitu atveju, jeigu darbuotojas tampa laikinai nedarbingu kasmetinių atostogų metu, jis gali susitarti su darbdaviu pratęsti kasmetines atostogas iškart po laikinojo nedarbingumo laikotarpio arba pasinaudoti jomis kitu šalių susitartu laiku.

Darbuotojo valia pratęsti kasmetines atostogas gali būti išreikšta darbuotojo rašytiniu prašymu ar kita įmonėje, įstaigoje ar organizacijoje priimtina informavimo forma, nes Darbo kodeksas nereglamentuoja darbo teisinių santykių šalių susitarimo formos šios teisės normos taikymui įgyvendinti.

VDI inf.

Vadovaujantis Europos Sąjungos valstybių patirtimi, Lietuvos darbo teisėje ir darbo santykiuose stengiamasi socialiniams partneriams suteikti kuo didesnį vaidmenį reguliuojant darbo santykius ir mažinti valstybės galimybę imperatyviai šiuos santykius reguliuoti. Būtent šį procesą apibūdina sąvokos socialinė partnerystė ir socialinis dialogas, kurios vartojamos darbdavių ir darbuotojų atstovų derybų ir konsultacijų procesui apibūdinti.

Darbo kodekse numatyta, kad darbo sutarties šalys ir jų atstovai savo interesus derina ir įgyvendina naudodamiesi socialinės partnerystės formomis. Svarbu pastebėti, kad socialiniais partneriais laikomos darbuotojų ir darbdavių organizacijos, derinančios tarpusavio pozicijas svarbiais darbo, socialiniais ir ekonominiais klausimais. Darbuotojų atstovais laikomi profesinė sąjunga, darbo taryba arba darbuotojų patikėtinis. Darbdaviui socialinėje partnerystėje darbdavio lygmeniu atstovauja juridinio asmens vienasmenis valdymo organas arba jo įgalioti asmenys. Darbdaviams socialinėje partnerystėje šakos, teritoriniu arba nacionaliniu lygmeniu atstovauja darbdavių organizacijos.

Socialinė partnerystė įgyvendinama sudarant dvišales, trišales tarybas, dalyvaujant jų veikloje ir sudarant susitarimus dėl darbo, socialinių ir ekonominių klausimų; informavimo, konsultavimo procedūromis ir valdant darbdavio juridinį asmenį; inicijuojant, vedant kolektyvines derybas ir sudarant kolektyvines sutartis. Kolektyvinės derybos – tai būdas darbdaviui ir darbuotojams rasti kompromisinius sprendimus, kuriais abi derybų šalys kažką laimi. Kolektyvinės sutartys svarbus šalių derybų rezultatas, kadangi jose galima sutarti abipusiškai svarbias garantijas, įsipareigojimus ir panašiai, kurie aktualūs ir svarbūs konkrečiai darbovietei, teritorijai, šakai.

Kolektyvinė sutartis – darbo teisės normas, šalių tarpusavio teises, pareigas ir atsakomybę nustatantis rašytinis susitarimas, kurį sudaro profesinės sąjungos, darbdaviai ir jų organizacijos. Kolektyvinės sutartys įstatymu priskirtos Lietuvos darbo teisės šaltiniams. Sudarant kolektyvines sutartis įstatymų nustatytais atvejais ir apimtimi galima nustatyti naujas darbo teisės normas ir (arba) pakeisti jau galiojančias.

Darbo kodekse numatyta skirti dirbti poilsio dieną galima tik su darbuotojo sutikimu, išskyrus atvejus, kai dirbama pagal suminę darbo laiko apskaitą ar kolektyvinėje sutartyje nustatytais atvejais; laikinasis darbuotojas turi teisę nutraukti laikinojo darbo sutartį savo rašytiniu pareiškimu, įspėjęs laikinojo įdarbinimo įmonę ne vėliau kaip prieš penkias darbo dienas. Tuo tarpu kolektyvinėje sutartyje gali būti nustatytas ir kitoks įspėjimo terminas, bet jis negali būti ilgesnis kaip keturiolika kalendorinių dienų; dirbančio naktį darbuotojo darbo laikas vidutiniškai negali viršyti aštuonių valandų per darbo dieną (pamainą) per apskaitinį trijų mėnesių laikotarpį, tačiau aukštesnio negu darbdavio lygmens kolektyvinėse sutartyse, šakos kolektyvinėse sutartyse galima susitarti kitaip; nereikalingas darbuotojo sutikimas dirbti viršvalandžius, jei toks atvejis yra numatytas kolektyvinėje sutartyje; darbuotojas, ketinantis pasinaudoti atostogomis vaikui prižiūrėti arba grįžti į darbą joms nepasibaigus, apie tai raštu privalo įspėti darbdavį ne vėliau kaip prieš tris darbo dienas. Kolektyvinėje sutartyje gali būti nustatytas ilgesnis įspėjimo terminas; dėl darbuotojo kaltės padaryta ir atlygintina turtinė žala darbdaviui negali viršyti jo trijų vidutinių darbo užmokesčių dydžio, o jeigu turtinė žala padaryta dėl darbuotojo didelio neatsargumo – ne daugiau kaip jo šešių vidutinių darbo užmokesčių dydžio. Tiesa, teritorinė, šakos kolektyvinė sutartis gali numatyti kitus atlyginamos turtinės žalos dydžius, kurie negali viršyti dvylikos darbuotojo vidutinių darbo užmokesčių dydžio.

Darbdavio arba darbovietės lygmens kolektyvinėje sutartyje šalys gali aptarti darbo sutarčių sudarymo, pakeitimo ir nutraukimo sąlygas; darbo užmokesčio sąlygas; darbo ir poilsio laiko sąlygas; darbuotojų saugos ir sveikatos priemones; šalių tarpusavio informavimo sąlygas;  informavimo, konsultavimo ir kitokio darbuotojų atstovų dalyvavimo darbdaviui priimant sprendimus teisių įgyvendinimo tvarką, nemažinant įstatyme nustatytų darbo tarybos įgaliojimų; kitas šalims svarbias darbo, ekonomines ir socialines sąlygas.

Kolektyvinėse sutartyse gali būti numatoma ir daugiau čia nepaminėtų išimčių ir susitarimų. Šalyje auga suinteresuotumas socialinės partnerystės plėtra ir stiprinimu, nes tai ypač veiksmingas būdas siekiant palaikyti socialinę santarvę, skatinti visuomenės ekonominę bei socialinę pažangą.

 VDI informacija