Poilsio laikas apibrėžiamas kaip laisvas nuo darbo laikas, ir tokio laiko reikalavimai reglamentuoti Darbo kodekso 122 straipsnyje. VDI pabrėžia, kad maksimaliojo darbo laiko ir minimaliojo poilsio laiko reikalavimų laikytis būtina, o to nepaisant pažeidžiami įstatymai.

Pirmiausia žinotina, kas kasdienio nepertraukiamojo poilsio tarp darbo dienų (pamainų) trukmė negali būti trumpesnė kaip 11 val. iš eilės, o per septynių paeiliui einančių dienų laikotarpį darbuotojui turi būti suteiktas bent 35 val. nepertraukiamojo poilsio laikas.

Jeigu darbuotojo darbo dienos (pamainos) trukmė yra daugiau kaip 12 val., bet ne daugiau kaip 24 val., nepertraukiamojo poilsio tarp darbo dienų (pamainų) laikas negali būti mažesnis negu 24 val. Jeigu budėjimas trunka 24 val., poilsio laikas trunka ne mažiau kaip 24 val.

VDI kancleris Šarūnas Orlavičius pabrėžia, kad kiekvienam darbuotojui turi būti suteikta pietų pertrauka ne vėliau kaip po 5 val. darbo ir jos trukmė negali būti trumpesnė negu 30 min. ir ne ilgesnė kaip 2 val., nebent šalys susitaria dėl suskaidytos darbo dienos laiko režimo. Pertraukų trukmę, jų pradžią, pabaigą ir kitas sąlygas nustato darbo teisės normos ir darbo dienos (pamainų) grafikai.

Kancleris atkreipia dėmesį, kad darbuotojams, atliekantiems darbus, kurių metu dėl gamybos sąlygų negalima daryti pertraukos pailsėti ir pavalgyti, turi būti suteikta galimybė pavalgyti darbo laiku ir šis laikas turi būti įskaitytas į darbo laiko trukmę ir apmokamas darbo užmokesčiu.

Be to, per darbo dieną (pamainą) darbuotojui suteikiamos fiziologinės pertraukos pagal darbuotojo poreikį ir specialios pertraukos.

Specialiosios pertraukos suteikiamos dirbant lauke, kai aplinkos temperatūra žemesnė kaip –10 ℃  arba aukštesnė kaip +28 ℃, arba nešildomose patalpose, kai aplinkos temperatūra žemesnė kaip +4 ℃, ir ne rečiau kaip kas 1,5 valandos.

Tokios pertraukos suteikiamos privalomai ir dirbant profesinės rizikos sąlygomis, taip pat dirbant sunkų fizinį ar didelės protinės įtampos reikalaujantį, arba jeigu pagal profesinės rizikos vertinimo, atlikto vadovaujantis socialinės apsaugos ir darbo ministro ir sveikatos apsaugos ministro patvirtintais Profesinės rizikos vertinimo bendraisiais nuostatais, rezultatus darbuotoją veikia bent vienas profesinės rizikos veiksnys, kurio dydis viršija nustatytąjį darbuotojų saugos ir sveikatos norminiuose teisės aktuose, ir dėl to profesinė rizika įvertinta kaip toleruotina. Specialiosios pertraukos šiuo pagrindu turi būti suteikiamos atsižvelgiant į profesinės rizikos vertinimo dokumentuose nustatytos profesinės rizikos dydį ir pobūdį, bet ne rečiau kaip kas 1,5 valandos.

Š. Orlavičius akcentuoja ir  minimalių specialiųjų pertraukų trukmę per 8 valandų darbo dieną (pamainą) – tokių pertraukų trukmė turi būti ne trumpesnė kaip 40 minučių. Jei darbo dienos (pamainos) trukmė kita, specialiųjų pertraukų trukmė turi būti proporcinga darbo laikui. Tiesa, Vyriausybė gali numatyti skirtingus darbo ir poilsio laiko ypatumus skirtinguose ekonominės veiklos sektoriuose.

Be to, pažymi kancleris, Darbo kodekse numatytos ir papildomos su darbo ir poilsio laiku susijusios garantijos, pavyzdžiui, papildomos poilsio dienos auginantiems vaikus ar nemokamas laisvas laikas darbuotojo asmeniniams poreikiams tenkinti ir pan. Svarbu žinoti, kad dėl darbuotojams palankesnių sąlygų galima tartis kolektyvinėje sutartyje.

Konsultuojame:

1. paštu Šis el.pašto adresas yra apsaugotas nuo šiukšlių. Jums reikia įgalinti JavaScript, kad peržiūrėti jį., raštu ir VDI feisbuko paskyroje

telefonu + 370 5  213 9772 (I–IV 9.00–15.00, V 9.00–14.00, pertrauka 12.00–13.00)

Žinote, kur dirbama nelegaliai? Praneškite raštu, telefonu + 370 5  213 9772

arba per mobiliąją programėlę „Žinok teises“

LNSS šakos kolektyvinės sutarties bendrosios dalies 1.7 punktas nustato, kad Kolektyvinė sutartis taikoma LNSS įstaigose, kurių sąrašas pridedamas prie šios Kolektyvinės sutarties, profesinių sąjungų organizacijų, pasirašiusių šią Kolektyvinę sutartį, nariams.

Tai patvirtina ir LNSS šakos kolektyvinės sutarties Viešųjų asmens sveikatos priežiūros įstaigų specialiosios dalies 2 punktas, kuris
nurodo, kad Specialioji dalis nustato viešųjų asmens sveikatos priežiūros įstaigų darbuotojų, kurie yra Sutartį pasirašiusiųjų profesinių sąjungų nariai (toliau - Darbuotojai) darbo užmokesčio taikymo ir apskaičiavimo tvarką (minimalias galimas pagrindinio darbo užmokesčio pastoviosios dalies ribas, darbo užmokesčio struktūrą) ir kitas šių viešųjų asmens sveikatos priežiūros įstaigų darbuotojų teises ir pareigas.

Be to Darbo kodekso 197 straipsnio 3 d. nustato, kad nacionalinę (tarpšakinę), teritorinę, šakos (gamybos, paslaugų, profesinės) lygmeniu sudarytą kolektyvinę sutartį profesinių sąjungų ar jų organizacijas sudarančių profesinių sąjungų atstovaujamiems darbuotojams privalo taikyti su jais darbo santykiais susiję darbdaviai. Lietuvos Aukščiausiasis teismas ne kartą yra pasisakęs (2021 m. rugpjūčio 26 d. Lietuvos Aukščiausiojo teismo nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-227-684/2021 ir k.t.), kad profesinės sąjungos narių gaunama nauda, pasiekta kolektyvinių derybų būdu, kitų darbuotojų (kitų profesinių sąjungų narių ir ne profesinių sąjungų narių) atžvilgiu yra laikytina ne diskriminacija dėl tam tikrų savybių, o dalyvavimu profesinės sąjungos veikloje uždirbta papildoma nauda. Kolektyvinė sutartis taikoma darbuotojams, kurie patenka į konkrečios kolektyvinės sutarties taikymo sritį. Todėl darbdavio sprendimas taikyti kolektyvinę sutartį (tuo pačiu ir didinti darbo užmokestį pagal kolektyvinės sutarties nuostatas) tik profesinės sąjungos nariams, negali būti pagrindas ne profesinių sąjungų nariams ginčyti tokį sprendimą teisme.

 Dr. Nerijus Kasiliauskas

  ASOCIJUOTASIS PARTNERIS, ADVOKATAS /
ASSOCIATE PARTNER, ATTORNEY AT LAW